Tu iš mūsų svajonių gimei — Iš ramunių laukų Ir saulėtų rytų… Taip laukta, taip brangi atėjai Iš meilių dviejų, Iš dviejų sapnų… Tu iš alkano rojaus esi — Iš stebuklo išnirusi lauko rūke… Iš vilties, iš sakmės ateini Pasislėpus Tėvų širdyse. Iš dienos ir nakties Tu švieti Mums ryškiausia padangių žvaigžde.
Nuo savo stalo rupią duoną atiduosim, Kad sotūs būtumėte kasdienybėje pilkoj Ir druskos sauja savo laime paaukosim, Kad Jūs suprastumėt, jog gimsta ji tiesos kovoj. Ant mūsų slenksčio lauksite medaus ir vyno, Beržų sulos čia Jūsų lūpos paragaus. Po darbo nuoširdaus — ieškokit meilės tyrų — Senolių žemė dosnumu anūkėlius apgaubs. Palaiminimų kelyje — Gerumas […]
Tyloje nepabuvę — nežinosit, Kokia jos tikroji vertė. Naktyje nenubudę — nežinosit, Kokia nerimo prasmė. Lietuje nesušlapę — nesuprasit Sūniškos sunkios dalios. Pūgoje nesužvarbę — nepajusit Namų židinio kaitros. Nepaminkit garbės, neišduokit lemty —, Pagailėkit šunies žmoniškumo kely. Ir gyvenimas Jūs lai liepsnos lyg ugnis, Visų širdys lai bus tarsi Dievo širdis.