Ievos kostiumas – moters nuogumas. Vilkėti Ievos kostiumu reiškia būti nuogai. Posakio kilmę žr. Adomo kostiumas.
Žymų archyvas: Frazeologizmai
Ieškoti kaip su žiburiu, stropiai ar atkakliai ieškoti. Posakis kilo iš pasakojimo apie sen. graikų filosofą Diogeną Sinopietį (412–323 pr. m. e.), kuris esą vaikštinėjęs dieną su uždegtu žibintu po pilną žmonių turgaus aikštę. Paklaustas, ko ieškąs, Diogenas atsakęs: „Ieškau žmogaus“. Fedro (Phaedrus, 15 pr. m. e.) pasakėčioje „Ezopas ir plepūnas“ žibinte ugnį į namus […]
Įprotis – antroji prigimtis (lot. Consuetudo est altera natura) sakoma apie įkyrų ar žalingą įprotį, kurio sunku atsikratyti, kaip ir įgimtos ypatybės. Posakio autorius – romėnų rašytojas, oratorius ir valstybės veikėjas Ciceronas (Marcus Tulius Cicero, 106–43 pr. m. e.), tačiau pačią mintį Ciceronas paėmė iš Aristotelio (Aristoteles, 384–322 pr. m. e.) veikalo.
Įnešti savo indėlį, skirti ko nors dalį bendram reikalui, prisidėti prie jo. Perfrazuota iš Naujojo Testamento epizodo apie našlės paaukotus skatikus: „Pakėlęs akis, Jėzus išvydo turtuolius, dedančius savo dovanas į aukų skrynią. Jis pamatė ir vieną vargšę našlę, kuri įmetė du smulkius pinigėlius. Ir jis tarė: ‘Iš tiesų sakau jums, šita neturtinga našlė įmetė daugiau […]
Ilga ranka (lot. Longa manus) toli siekianti kieno nors valdžia ar kontrolė. Posakis kilęs iš romėnų teisės, kurios pradžia laikomi „Dvylikos lentelių įstatymai“ (450 m. pr. m. e.); ši teisė suteikta didžiulę valdžią vyrams tvarkyti savo šeimos narių likimus – laikyti visus ‘po ranka’, kad ir kur jie bebūtų. Posakis randamas romėnų poeto Ovidijaus (Publius […]
Ir tu, Brutai! sakoma išduodančiam artimam draugui, kuriuo buvo labai pasitikėta. Brutas (Marcus Junius Brutus, 85–42 pr. m. e.) buvo Romos senatorius ir geras imperatoriaus Julijaus Cezario (Gaius Iulius Cęsar, 100–44 pr. m. e.) draugas. Tačiau Cezariui nežinant, Brutas susidėjo su jo priešininkais, įsitraukė į sąmokslą ir buvo vienas iš Cezario žudikų, tuo labai nustebinęs […]
Yra žmogus – yra problema, nėra žmogaus – nėra problemos, ciniškas teiginys, jog visos žmogaus problemos dingsta po jo mirties, t.y. jį nužudžius ar palaukus, kol jis numirs. Posakio autorystė priskiriama TSRS vadovui J. Stalinui (1879–1953, vyriausybės vadovas 1941–1953). Tačiau nepaliudyta, kad jis kada nors taip būtų sakęs ar kur nors rašęs. Pats posakis atėjo […]
Iš Dievo malonės (lot. Dei gratia) – a) apie turimą karaliaus titulą ir valdžią; b) apie kokią nors sėkmę ar įgimtą talentą. Posakio šaltinis – Naujasis Testamentas, kuriame apaštalas Paulius pirmajame laiške korintiečiams rašo: „Dievo man suteikta malone aš, kaip išmanus statybos vadovas, padėjau pamatą, o kitas stato toliau”.
Istorija yra gyvenimo mokytoja (lot. Historia est magistra vitae) nežinantys istorijos kartoja savo pirmtakų klaidas. Posakio autorius – romėnų politikas, filosofas ir oratorius Ciceronas (Marcus Tullius Cicero, 106–43 pr. m. e.), apibūdinęs istoriją dar ir kaip amžių liudininkę, tiesos šviesą, atminties gyvastį, senovės skelbėją.
