Literatūrinės dainos – tai autoriniai poetiniai kūriniai, kurie ima gyvuoti kaip liaudies dainos. Literatūrinėmis dainomis virto originalioji XIX a.–XX a. lietuvių poezija bei kitų tautų poetų vertimai. Dainuojami A. Strazdo, A. Vienažindžio, K. Aleknavičiaus, S. Valiūno, Maironio, S. Nėries, L. Giros, K. Binkio ir kitų žinomų bei anoniminių autorių kūriniai. Literatūriniai tekstai buvo kūrybiškai perimami, […]
Žymų archyvas: Dainos
Krikštynų dainos – vokalinio folkloro kūriniai, atliekami krikštynų apeigų metu. Krikštynų dainų išlikę labai nedaug. Beveik neužrašyta apeiginių krikštynų dainų, skirtų krikštijamo vaiko likimui lemti (tokių dainų gausu latvių tautosakoje). Daugiausia žinoma krikštynų vaišių dainų. Tai kūmų apdainavimai arba su kūdikio laukimu ir gimimu temiškai susiję kūriniai. Kūmų apdainavimai dažniausiai humoristiniai, šiek tiek primenantys vestuvininkų […]
Jaunimo dainos – tai kaimo jaunuomenės gyvenimą atspindinti poezija. Šios dainos pasitaiko gana archajiškų, netgi mitinius vaizdus išlaikiusių meniškai vertingų tekstų. Vis dėlto, dauguma jų yra vėlesnės negu apeiginės dainos, mažiau nusistovėjusios, laisviau plėtojamos, nors ryškių siužetų ir neturi. Ištisi posmai ar motyvai keliauja iš vienos motyvinės grupės, iš vieno tipo į kitą, susipina su […]
Kalendorinių apeigų dainos buvo atliekamos per tam tikras metų šventes arba šventiniais laikotarpiais (per adventą, tarpušventį). Kaip sudėtinė švenčių apeigų dalis jos glaudžiai siejosi su papročiais ir dažnai turėjo tam tikrą paskirtį, pavyzdžiui, atliekant Velykų sūpuoklines dainas, „prašoma“ aukštų linų; nuo Jurginių prasidėjusio rugių, o vėliau ir kitų javų lankymo metu dainuojamos dainos skatino javų […]
Karinėse istorinėse dainose apdainuojamos kovos su priešais, kareivio dalia, karo tarnyba. Tai visuomenės gyvenimo dainos, kuriose kartais atpažįstami istoriniai įvykiai ir tam tikro laikotarpio realijos. Karinėse-istorinėse dainose dažniausiai vaizduojamas tam tikrų visuomenės sluoksnių (karių, sukilėlių, rekrūtų, tremtinių, partizanų) gyvenimas. Kartais jose apdainuojami patriotiniai žygdarbiai (pavyzdžiui, apie Darių ir Girėną)
Giesmės – jų tekstai yra autoriniai, t.y. išversti iš kitų kalbų (lotynų, vokiečių, lenkų) arba individualios kūrybos. Kai kurių liaudyje paplitusių tekstų kilmė nėra aiški. Dauguma giesmių plito iš giesmynų pradedant XVI a., tačiau plisdamos tarp beraščių, mažaraščių žmonių, kito, varijavo – dažniausiai trumpėjo, paprastėjo, įgijo tautosakos tekstams artimų bruožų. Evangelikų giesmės tokių bruožų turi […]
Humoristinės dainos iš kitų žanrų išsiskiria pabrėžtinu komizmu. Jose vaizduojant bet kuriuos reiškinius, įvykius, sudaromos juokingos situacijos, išryškinami komiškieji jų bruožai. Humoristinių dainų tematika įvairi, tačiau dominuoja buitinės temos. Komiškoje šviesoje parodomi vyro ir žmonos tarpusavio santykiai, jaunimo meilės bei vedybiniai rūpesčiai. Iškeliamos šalintinos žmonių ydos (tinginystė, girtavimas, rūkymas…), šaipomasi iš jų būdo ypatybių (mušeika, […]
Formulinės (arba grandininės, kumuliatyvinės) iš kitų pasakų išsiskiria savita forma: joms būdingas tam tikrų žodinių konstrukcijų arba formulių kartojimas. Kas kartą pakartojant įvedamas naujas veikėjas, aplinkybė ar detalė. Dažniausiai pasakojama apie įvairius gyvulių, paukščių ar žvėrių nuotykius, fantastinius įvykius. Paprastai menkos ir visiškai nereikšmingos priežastys sukelia nesibaigiančią dramatiškų įvykių ir komiškų jų pasekmių virtinę. Įvykiai […]
Didaktinės dainos – kūriniai, išsiskiriantys didaktiškumu, kandžia ironija ir perdėm moralistiniu turiniu. Jais išreiškiamas griežtas požiūris į žmonių dorą, etines vertybes, siekiama įvertinti kintančius gyvenimo procesus, kultūros bei socialinės tikrovės reiškinius. Didaktinių dainų ištakos sietinos su didaktine literatūra. XIX a. antrosios pusės ir XX a. pradžios rašytinė poezija, proza bei religinio turinio literatūra lėmė šių […]
