Pašnibždėk, paklausk… Galbūt išgirs? Matai? Tai siena dengia tavo širdį, Nenori ji nieko įleist… Todėl širdis meilės šauksmų negirdi, Ji nori būti laisva… Bet tuo pačiu ir geidžiama… Atgaivinti ją gali tik aistra… Panaši į saldų medų bičių nešamą… O ją turi širdis maną… Tai tikrai ne melas ar pašaipa… Leisk paliesti tavo sielą… Leisk […]
Šlama mirusio rudenio lapais Skudurėliai laiškų padegtų. Ir lyg šaukia kažkas iš anapus Nubolavusių ievom naktų. Gal iš viso nebuvo gyventa? Gal tik sapną akių mėlynų. Mėnesienų sidabro prisemta Meilė sauganti langą menų? Ir visur aš matau šitą langą Užsimerkiu – sužiūra jinai. Ten matau aš nuskendusį dangų Ir save, nuskandintą tenai.