Giesmės – jų tekstai yra autoriniai, t.y. išversti iš kitų kalbų (lotynų, vokiečių, lenkų) arba individualios kūrybos. Kai kurių liaudyje paplitusių tekstų kilmė nėra aiški. Dauguma giesmių plito iš giesmynų pradedant XVI a., tačiau plisdamos tarp beraščių, mažaraščių žmonių, kito, varijavo – dažniausiai trumpėjo, paprastėjo, įgijo tautosakos tekstams artimų bruožų. Evangelikų giesmės tokių bruožų turi […]
Garsų pamėgdžiojimai – tai trumpi, kartais eiliuoti kūrinėliai, kuriais imituojami įvairių gyvūnų balsai, taip pat darbo įrankių, muzikos instrumentų, gaminamų valgių ir pan. skleidžiami garsai. Gyvosios ir negyvosios gamtos garsai pakartojami žmonių kalba, išlaikant atitinkamus sąskambius. Manoma, kad tai labai senas ištakas turinti liaudies kūryba.
Formulinės (arba grandininės, kumuliatyvinės) iš kitų pasakų išsiskiria savita forma: joms būdingas tam tikrų žodinių konstrukcijų arba formulių kartojimas. Kas kartą pakartojant įvedamas naujas veikėjas, aplinkybė ar detalė. Dažniausiai pasakojama apie įvairius gyvulių, paukščių ar žvėrių nuotykius, fantastinius įvykius. Paprastai menkos ir visiškai nereikšmingos priežastys sukelia nesibaigiančią dramatiškų įvykių ir komiškų jų pasekmių virtinę. Įvykiai […]
Etiologinės, arba pasaulio kūrimo sakmės – tai kūriniai, pasakojantys apie tam tikrų universalių dalykų – gamtos objektų, visuomenės reiškinių ir pan. – kilmę, arba atsiradimą. Pasak L. Saukos, „tai pramanyta gamtos istorija, kurią žmogus sukūrė, aiškindamasis pirmapradės kilmės paslaptis“. Šioms sakmėms dažnai būdingas religinis pobūdis, sąsajos su krikščionybe ar populiariais liaudies tikėjimais.
Erzinimai – tai vaikų tautosakos dalis, dažniausia piemenų kūrybinės energijos išraiška, kylanti iš polinkio šūkauti, erzintis. Erzinimais išliejamas įtūžis, panieka, kartais pajuokiamas bailesnis ir silpnesnis, kartais reaguojama į kitų ydas, blogybes, kartais tiesiog žaismingai improvizuojama, parenkant panašiai į vardą ar vietovės pavadinimą skambančius žodžius. Pasišaipoma ir iš tautybės. Erzinimus paprastai garsiai šaukia arba dainuoja vienas […]
Didaktinės dainos – kūriniai, išsiskiriantys didaktiškumu, kandžia ironija ir perdėm moralistiniu turiniu. Jais išreiškiamas griežtas požiūris į žmonių dorą, etines vertybes, siekiama įvertinti kintančius gyvenimo procesus, kultūros bei socialinės tikrovės reiškinius. Didaktinių dainų ištakos sietinos su didaktine literatūra. XIX a. antrosios pusės ir XX a. pradžios rašytinė poezija, proza bei religinio turinio literatūra lėmė šių […]
Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su fiziniu darbu. Remiantis funkciniu ryšiu, šios dainos skirstomos į poskyrius, atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas jų rūšis, būtent: arimo, šienapjūtės, rugiapjūtės, avižapjūtės, grikių rovimo, linų ir kanapių darbų, ganymo, malimo, verpimo, audimo, skalbimo, medžioklės, žvejų dainos. Savita kai kurių darbo dainų funkcinė priklausomybė. Pavyzdžiui, rugiapjūtės dainos buvo […]
Dainos apie gamtą – tai naujoviški, teminiu bei stilistiniu pagrindu išskiriami kūriniai apie gyvūniją, paukščius, augalus, metų laikus (pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą). Skirtingai negu klasikinėje dainuojamojoje tautosakoje, gamta ir jos grožio sukeliami jausmai šiose dainose yra tiesioginis vaizdavimo objektas. Gamtos apdainavimui būdingas sentimentalumas sumišęs su didaktika, humoru, ironija. Peizažo, atskirų situacijų iš žmonių buities ir […]