Gruodžio 26 d. minime šv. Steponą, pirmąjį kankinį. Jis laikomas diakonų ir kenčiančių galvos skausmą globėju.
Vestuvių raudos, kai nuotaka rauda (arba verkauja, rypuoja, kunigauja, žodeliauja) kviesdama į vestuves, atsisveikindama su tėvais, giminėmis ir rūtų darželiu, išvažiuodama iš namų, važiuodama į jungtuves. Verkaudama nuotaka atsisveikina su pakelės medžiais, akmenimis, tiltu ir t. t. Nuotakos verkavimas suprantamas kaip ypatingos pagarbos forma, apeiginis kvietimo ar atsisveikinimo būdas. Iškeliaujanti nuotaka verkauja net prieš lopšyje […]
Vestuvių metinės – kasmet švenčiama šventė, kuria paminimos vestuvės. Kiekvienos metinės turi savo simbolinį pavadinimą, kuris įvairuoja priklausomai nuo šalies. Atsižvelgiant į vestuvių metinių pavadinimą, siūloma jaunavedžiams dovanoti atitinkamas dovanas. Pvz., pirmosiomis vestuvių metinėmis (popierinių vestuvių proga) – dovanoti knygas, nuotraukų albumus; penktosiomis metinėmis (medinių vestuvių proga) – medinius indus ir pan.
Vestuvių dainos savo kilme ir paskirtimi glaudžiai susijusios su vestuvių apeigomis bei papročiais. Jos lydėjo pagrindinius vestuvių apeigų momentus. Dainų funkcija bei tematika (dažniausiai sutampančios) ir yra jų grupavimo pagrindas. Dainos pagal jų ryšius su atskirais vestuvių momentais skirstomos į funkcinius poskyrius: pažintuvių, piršlybų, žvalgytuvių, sutartuvių, žiedynų, didvakario, jaunojo išleistuvių, mergvakario, jaunojo sutiktuvių, suolo vadavimo, […]
Vaišių dainos – tai savitos dainos, kurių pagrindinė tema yra vaišių, vaišinimo ar vaišinimosi apdainavimas. Atskirą funkcinę-teminę grupę sudaro dainos, kuriomis prašoma valgių ir gėrimų, siūloma vaišintis, išprašomi ilgai užsibuvę svečiai. Tai sąlygiškai išskirtas lietuvių liaudies dainų žanras, nes jam priskiriamos dainos lydėjo darbų pabaigtuves, buvo dainuojamos per kalendorines bei šeimos šventes (vestuves, krikštynas) ar […]
Vaikų dainos – tai suaugusiųjų sukurti tautosakos kūriniai vaikams ir pačių vaikų kūryba. Vaikų dainos skirstomos į kelias žanrines grupes: lopšinės, žaidinimai, gyvūnijos apdainavimai, erzinimai. Mažiems vaikams dainuojamos lopšinės – neilgos dainelės (dažnai improvizacinės), kurios atliekamos juos supant, raminant, migdant. Suaugusiųjų specialiai vaikams sukurti ir žaidinimai – nesudėtingos judesių lydimos dainelės ar rečituojami, skanduojami trumpi […]
Užkalbėjimai – tai maginės formulės, kuriomis siekiama paveikti asmenį, mitinę būtybę (naktinę, slogutį, velnią), ligą (miežį, gumbą), gyvūną (gyvatę), augalą (dagilį), gamtos reiškinį (audrą, perkūniją), kūno dalį (sąnarį, kraują) ir t.t. Užkalbėjimai vartojami gydant, siekiant ūkinės, vedybinės ar kitokios sėkmės, norint apsisaugoti. Lietuvoje daugiausia užrašyta gydomųjų užkalbėjimų, kurių tradicija yra iki šiol nenutrūkusi. Taip pat […]
Parodijos – tai humoristiniai kūrinėliai, kuriais imituojami rimto turinio tekstai. Komizmo įspūdį parodijoje sukelia neatitikimas tarp parodijuojamo objekto ir jo sumenkinto atvaizdo. Išjuokiamo reiškinio bruožai deformuojami, sukarikatūrinami. Dažnai liaudis parodijuoja religinius ar apeiginius tekstus bei veiksmus. Trumpiausias žegnonių parodijas su tikruoju tekstu kartais sieja tik vienas kitas žodis, o kiti žodžiai parenkami vien pagal sąskambį.