Trojos arklys – a) klasta; b) klastinga ar pražūtį nešanti dovana. Pasak Homero (Homerus, 8 a. pr. m. e.) ir Vergilijaus (Publius Vergilius Maro, 70–19 pr. m. e.), niekaip negalėdami įveikti Trojos, graikai sugalvojo įsigauti į miestą klasta: sumeistravo didžiulę medinę arklio formos talpą, į kurią uždarė keletą savo karių, o patys suvaidino išvykimą namo. […]
Tuštybės mugė (angl. Vanity Fair) apie visuomenę, kurios prioritetai yra karjeros siekimas, prestižo vaikymasis, snobizmas. Posakio autorius – anglų rašytojas Dž. Banjanas (John Bunyan, 1628–1688), pavartojęs jį alegoriniame kūrinyje „Piligrimo kelionė“. Vėliau posakį išpopuliarino anglų rašytojas V. Tekerėjus (William Makepeace Thackeray, 1811–1863) išleidęs satyrinį romaną tokiu pavadinimu, kuriame ironiškai vaizduojama to meto Anglijos visuomenė.
Ugnimi ir kalaviju (lot. Ferro ignique / flammamque ‘geležimi ir ugnimi / liepsna’) smurtu, žudant ir deginant. Galėjęs kilti iš perfrazuoto sen. graikų gydytojo Hipokrato (~460 – ~370 pr. m. e.) posakio Quod medicamentia non sanat, ferrum sanat, quod ferrum non sanat, ignis sanat (‘ko negydo vaistai, gydo geležis, ko negydo geležis, gydo ugnis’). Hipokratas […]
Užburtas ratas (lot. Circulus vitiosus ‘ydingas ratas’) sudėtingos aplinkybės ar situacija be išeities, kai grįžtama prie pradinių sąlygų. Logikoje taip vadinama klaida, kai teiginys įrodinėjamas tuo, ką reikia įrodyti, pvz.: žmogui būdingos ydos yra tos, kurios būdingos žmogui. Pirmasis užburto rato savoką logikoje apibrėžęs sen. graikų filosofas Aristotelis (Aristoteles, 384–322 pr. m. e.).
Uždraustas vaisius – kas nors labai viliojančio, bet draudžiamo. Senajame Testamente juo vadinamas Rojaus sodo Pažinimo medžio vaisius, kurį skinti ir ragauti pirmiesiems bibliniams žmonėms – Adomui ir Ievai – Dievas buvo uždraudęs. Ievą paragauti šio vaisiaus sugundęs žaltys, o Adomą tai padaryti prikalbinusi Ieva. Už draudimo sulaužymą pirmoji žmonių pora buvusi išvaryta iš rojaus.
Užkasti talentą – neatskleisti ar neišnaudoti savo gabumų. Iš Kristaus palyginimo apie tris tarnus, kuriems iškeliaudamas šeimininkas palikęs saugoti turtą ir davęs pinigų pagal jų gabumus: vienam penkis talentus (toks svorio matas ir piniginis vienetas), kitam – tris, o trečiam – vieną. Pirmieji du gautuosius pinigus paleido į apyvartą ir gavo pelną, o trečiasis talentą […]
Vaivorykštinė vyriausybė (angl. The rainbow government) koalicinė keleto, o kartais net keliolikos skirtingų partijų vyriausybė, neturinti kurios nors partijos absoliučios daugumos. Pavadinimas kilęs iš palyginimo su vaivorykštės spektru. Tipiškas pavyzdys yra Suomija, kur nuo pat nepriklausomybės pradžios (1918) nė viena partija nelaimi absoliučios daugumos, todėl ten tapusi norma, jog stabilią vyriausybę formuoja 4-5 partijos.
Valdžios koridoriai (angl. The Corridors of Power) apie uždaras, visuomenės kontrolei ir žiniasklaidai neprieinamas valdžios sferas, kuriose priimami svarbūs politiniai spendimai. Posakio autorius – anglų rašytojas, fizikas ir valstybės veikėjas Č. Snou (Charles Percy Snow, 1905–1980), pavadinęs taip savo romaną (1963).
Valstybė – tai aš! (pranc. L’État, c’est moi) sakoma apie diktatorišką, autokratišką vadovą, politiką, valstybės ar kolektyvo interesus tapatinantį su savaisiais. Posakio autoriumi laikomas Prancūzijos karalius Liudvikas XIV (Louis XIV, 1638–1715, valdė 1643–1715), dvariškių pramintas „karaliumi saule“. 1668 m. jis esą atėjęs į parlamento posėdį ir išplėšęs iš protokolų knygos lapus, susijusius su 1648 m. […]
Valstybė valstybėje (lot. Imperium in Imperio) a) savarankiška organizacija, turinti savo infrastruktūrą ir nepaklūstanti šalies įstatymams; b) savarankiškas geografinis ar politinis darinys kurios nors šalies teritorijoje (pvz., Vatikanas Romos mieste). Terminas atsirado XVI a. Prancūzijoje, apibūdinant hugenotų (protestantų) kontroliuojamas žemes.
