Prarastoji karta (pranc. Une generation perdue, angl. Lost Generation) apolitiška, nepatriotiška visuomenės dalis. Posakio autorė – amerikiečių rašytoja G. Stein (Gertrude Stein, 1874– 1946), pavadinusi šitaip prastą automechaniką, buvusį karo dalyvį. Pasak rašytojos, prarastoji karta yra kare dalyvavęs jaunimas – iššvaistęs geriausius savo metus žudynėms ir smurtui, jis esą nebesugebąs grįžti į taikią visuomenę, prisitaikyti […]
Prarastos iliuzijos (pranc. Les illusions perdues) neišsipildžiusios viltys; nusivylimas kuo nors. Posakiu tapęs O. de Balzako (Honoré de Balzac, 1799–1850) trilogijos pavadinimas. Romane vaizduojamas provincialo vaikino, atvykusio į Paryžių ir svajojusio tapti garsiu poetu, likimas ir puoselėtų lūkesčių netektis.
Prasti popieriai – apie nepalankią kieno situaciją, padėtį, blogus reikalus. Posakis galėjo atsirasti XIX a. Lietuvoje, kai carinė valdžia ėmėsi bajorystės revizijos ir tikrieji bei apsimetėliai bajorai stengėsi dokumentiškai ją įrodyti. Posakis turėjo pradinę dokumentų vertinimo reikšmę, jei bajorystės dokumentai būdavę nepakankami ar išaiškėdavusi jų klastotė.
Pro medžius miško nemato (vok. Den Wald vor lauter Baumen nicht sehen) sakoma, kai per smulkmenas nematoma esmės. Posakio autorius – vokiečių poetas K. Vylandas (Christoph Martin Wieland, 1733– 1813), pavartojęs jį poemoje „Mūzarionas, arba gracijų filosofija“. Kitur nurodoma, kad Vylandas jį perfrazavęs iš vokiečių poeto F. Hagedorno (Friedrich von Hagedorn, 1708–1754) eilėraščio „Horacijus“.
Prokrusto lova – dirbtinė norma, rėmai, į kuriuos per jėgą kas nors spraudžiama. Graikų mite Prokrustas buvęs milžinas plėšikas, prisiviliodavęs keliautojus ir guldydavęs juos į lovą tam, kad numarintų kančiose: tiems, kam lova būdavusi per trumpa, nukirsdavęs kojas, tuos, kam per ilga, – ištempdavęs. Prokrustą nužudęs Tesėjas, paguldęs plėšiką į jo paties lovą, kuri jam […]
Protų nutekėjimas (angl. Brain drain ‘smegenų nutekėjimas’) specialistų, mokslininkų emigracija. Posakis atsirado po II pasaulinio karo, kai daug inžinierių ir mokslininkų, ypač britų, ėmė keltis gyventi į karo nepaliestas JAV, kur tiek darbo, tiek buities sąlygos bei atlyginimai buvo kur kas geresni nei karo nualintoje Europoje.
Puoštis svetimomis plunksnomis (lot. Gloriari alienis bonis ‘girtis svetimomis gėrybėmis’) dangstytis svetima šlove ar nuopelnais, juos savintis ir jais didžiuotis. Posakis iš romėnų rašytojo Fedro (Phaedrus, 15 pr. m. e.) pasakėčios apie išdidžią kuosą ir povą, kurio plunksnomis toji puošusis, tačiau jos nepriėmę nei povai, nei vėliau kuosos. Pasakėčios siužeto autoriumi Fedras nurodo Ezopą.