Meilės trikampis – situacija, kai dėl meilės ar partnerystės konkuruoja du asmenys. Posakio autorius – norvegų dramaturgas H. Ibsenas (Henrik Johan Ibsen, 1828–1906). Pjesėje „Heda Gabler“ (1890) tokį trikampį sudaro Heda, jos vyras ir jų šeimos draugas. H. Ibseno dramoje meilės trikampis neturi neigiamos potekstės – tai sutuoktinių poros bendravimas su šeimos draugu. Negatyvią dabartinę […]
Mėlynas kraujas (isp. La sangre azul, pranc. Le sang bleu, angl. Blue blood) sakoma apie bajorišką, aristokratišką kilmę. Pavadinimas atsirado Viduramžių Kastilijoje (Ispanija), kurios kilmingieji labai didžiavosi savo rasės grynumu, nes niekada nesituokdavę su tamsesnės ar juodos odos žmonėmis (žydais, maurais ir pan.). Kadangi pro baltą kastiliečių odą prasišviesdavo melsvos venos, imta sakyti, kad jie […]
Mesti pirštinę – iškviesti į dvikovą, ginčą, disputą ir pan. Posakis atėjęs iš Viduramžių riterių papročio, galiojusio ir vėliau: numesta priešininkui prie kojų pirštinė buvo iššūkis į dvikovą. Jei priešininkas pirštinę pakeldavęs, tai būdavęs atsakymas, jog iššūkis priimtas. Dvikovų tradicija su jai būdingais ritualais ir taisyklėmis kai kuriose šalyse išsilaikė iki pat XX a. Taip […]
Meškos paslauga (rus. медвежья услуга) gerais ketinimais grįstas poelgis, sukėlęs blogas pasekmes adresatui. Posakis atsirado iš rusų rašytojo I. Krylovo (1768–1844) pasakėčios „Atsiskyrėlis ir meška“; joje pasakojama apie prijaukintą mešką, kuri nesėkmingai vaikė miegančiam šeimininkui nuo veido įkyrią musę; galop, palaukusi, kol musė nutūpė miegančiajam ant kaktos, meška tėškė į ją sunkų akmenį ir užmušė […]
Miegančioji gražuolė (pranc. La belle ąn bois dormant ‘gražuolė miegančiame miške’, angl. Sleeping Beauty in the Wood ‘miegančioji gražuolė miške’) ironiškai apie išsiblaškiusią, lėtą, užsigalvojusią merginą ar moterį. Posakiu imtas prancūzų rašytojo Š. Pero (Charles Perrault, 1628–1703) pasakos pavadinimas, išverstas iš rusų kalbos.
Miestui ir pasauliui (lot. Urbi et orbi) a) popiežiaus šventinis sveikinimas ir laiminimas iš šv. Petro Bazilikos Romoje; b) menininko kūrinio paskirtis. Šiuo posakiu senovės Romoje būdavo oficialiai kreipiamasi į miestelėnus, duodant suprasti, kad tai, kas sakoma ar daroma, skirta ne vien Romos miestui, bet visam žinomam pasauliui. Tokią posakio interpretaciją, pavyzdžiui, yra išdėstęs romėnų […]