Auksaburnis apie labai iškalbingą žmogų. Epitetas paimtas iš vyskupo šv. Jono Auksaburnio (John Chrysostom) prievardžio, kuris jam suteiktas VI a., pabrėžiant jo buvusią oratorystę.
Auksinis jaunimas (pranc. Jeunesse dorée) išlepęs pramogaujantis pasiturintis didmiesčių jaunimas. Prancūzų rašytojas ir filosofas Ž.Ž. Ruso (Jean-Jacques Rousseau, 1712– 1778) romane „Julija, arba Naujoji Eloiza“ (Julie, ou la nouvelle Héloïse, 1761) rašęs apie ‘paauksuotus žmones’, t. y. apie kilmingus ir turtingus ponus, vilkinčius auksu siuvinėtas liemenes. Prancūzijos revoliucijos metu (1789–1794) šis terminas pradėtas taikyti jaunuomenei, […]
Aukso amžius – a) tautos ar visuomenės taikos, harmonijos ir visuotinio klestėjimo laikotarpis; b) kūrybingiausias ar sėkmingiausias žmogaus gyvenimo tarpsnis. Posakis kilo iš sen. gr. poeto Hesiodo (VIII–VII a. pr. m. e.) poemoje „Darbai ir dienos“ pasakojimo apie dievų sukurtą auksinę žmonių kartą, kuri gyvenusi kaip dievai, nepažinojusi nei sielvarto, nei vargų, nei neapykantos, derlingoji […]
Aukso karštligė (angl. The Gold Rush) politinės ir ekonominės situacijos sukeltas ažiotažas greitai praturtėti. Posakis atsirado XIX a. viduryje, kai JAV, karo keliu atplėšusios nuo Meksikos Kaliforniją (1847), netrukus ten rado aukso. Į Kaliforniją tada patraukė minios avantiūristų, kriminalinio sluoksnio atstovų ir šiaip naivuolių, besitikinčių greitai pralobti. Nauja aukso karštligės banga kilo, kai JAV nupirko […]
Aukso veršis (lot. Bos aureus) turtas kaip stabas, kaip didžiausia vertybė. Garbinti aukso veršį reiškia nusigręžti nuo tikrųjų, paprastai dvasinių, vertybių. Posakis kilo iš Senojo Testamento pasakojimų apie žydų klajones, ištrūkus iš Egipto. Nesulaukdami nuo Sinajaus kalno grįžtančio Mozės, kur jis bendravęs su Jahve, žydai kreipėsi į jo brolį Aaroną, prašydami padirbti jiems dievą, kuris […]
Bakalauras – žemiausias aukštojo mokslo laipsnis. Pavadinimas žinomas jau nuo XIII a. Manoma, kad jis kilęs iš Viduramžių papročio vainikuoti naujuosius, ką tik egzaminus išlaikiusius gydytojus uogų, pilnomis laurų, šakelėmis. Pasak kitos versijos, žodis kilęs iš prancūzų ‘žemasis riteris’; taip vienu metu vadinę prancūzų riterių ginklanešius.
Balius baigtas (rus. kilmės) apie kokio nors malonaus renginio, įvykio, kampanijos ar laikotarpio pabaigą. Posakio autorius – rusų poetas A. Iličevskis (1798–1837), pavartojęs jį eilėraštyje „Trys neregiai“ (1826) – jais poetas vadina Fortūną (laimę, sėkmę), Kupidoną ar Amūrą (meilę, džiaugsmus) ir Mirtį. Eilėraštyje gyvenimas palyginamas su puotų sale, kurios duris atverianti Fortūna, Amūras vadovaująs šokiams, […]
