Vienas padišachas labai mylėjo svetimas moteris. Artimieji bandė jį atkalbėti ir įrodinėjo gašlumo pragaištingumą… Padišachas turėjo gražią belaisvę. Jis ją mylėjo. Tačiau ir ji greitai nusibodo. Belaisvė valdovui ir sako: – Atiduok mane tam dvasiškiui, kuris visada tave moko vengti moterų. Tuomet ir paaiškės, ar tikrai nuoširdūs jo patarimai. Padišachas taip ir pasielgė. Belaisvė dvasiškiui […]
Mergina paprašė klebono, kad jis priimtų jos amžinosios skaistybės įžadą. – Dar palauk metelius kitus, – patarė klebonas. – Jeigu sugalvosi ištekėti, tik bėdų prisidarysi. – Klebonėli, jeigu mano akis stums į nuodėmę, išdursiu ją, jei ranka, – nukirsiu, jei lūpos, – nupjausiu… Prisiekiu visais šventaisiais, aš niekada netekėsiu ir amžinai būsiu skaisti! Matydamas tokį […]
Vieną kartą į telegrafą atėjo moteris ir virpančiu balsu paprašė blanko. Ji skubiai parašė tekstą, perskaitė, suplėšė ir paprašė kito. Vėl parašė, vėl perskaitė, suglamžė ir numetė. Pagaliau moteris parašė trečią telegramą ir paprašė kuo skubiausiai ją išsiųsti. Moteriškei išėjus, smalsus tarnautojas susidomėjo, ką šioji susijaudinusi parašė visose trijose telegramose. Pirmoje buvo parašyta: „Viskas baigta! […]
Pasiklausykite, ką byloja sena indų legenda. Visagalis paėmė rožės šviežumą, medžio lapo lengvumą, persiko žiedo aksominį švelnumą, alyvų žiedų žvilgesį, rasos ašarėlę, saulės spindulio šypseną, pavasario vėjelio nepastovumą, povo pasipūtimą, kregždės skrydžio grakštumą, kiškio baigštumą, pūko lengvumą. Prie viso to pridėjo deimanto kietumą, medaus saldumą, tigro žiaurumą, kėkšto rėksmingumą, balandžio burkavimą, liepsnos karštį. Viską suplakė […]
Vyras grįžo iš komandiruotės. Nespėjo nusivilkti palto, kai išpuolė iš kambario žmona ir krito jam ant kaklo. – Ak! – atsidūsta ji ir žodžio negali ištarti. Vyras pakelia jos virpantį smakriuką. – Kas tau, brangioji? – Ak, kokia aš buvau nelaiminga, kai tu buvai išvažiavęs… Vyras dešiniosios rankos sulenktu smiliumi nubraukia nuo jos skruosto ašarą. […]
Prieš damą stabtelėjo vaikinas ir tarė: – Jūsų vardas Gražina. – Tikrai, mano vardas Gražina. Bet aš jūsų nepažįstu. Jaunuolis pasižiūrėjo jai į akis ir nusišypsojo: – Aš jūsų taip pat nepažįstu. Jūs mane matote pirmą kartą. Bet aš žinau jūsų vardą. – Kokiu būdu jūs jį sužinojote? – Dar daugiau, – tęsė vaikinas, – […]
Pilnas kiemas vištų, o gaidys tik vienas, bet jis jų niekada nekapoja snapu, nemuša. Šunys kandžiojasi. Ne veltui sakoma, riejasi kaip šunys. Tačiau šuo niekada neįkąs kalei – nei savai, nei svetimai. Jūs patys pastebėjote, kad susitikę šunys sunerimsta, apuostinėja vienas kitą ir jeigu vienas iš jų kalė, greitai nurimsta. Net pasiučiausias žvėris – šernas […]
Dvi draugužės kalbasi: – Aldute, tikiuosi, jog tu niekam nepasakysi, jog aš susitikinėju su Rolandu. – Aišku, ne. Brangioji, aš nežinojau, kad tai paslaptis. – Bet man Audronė pasakojo, kad tu pasakei jai paslaptį, kurią aš anądien pasakojau ir labai tavęs prašiau, kad niekam jos nepasakotum. – Na… Tiesiog žodžių nerandu. Na, ir pletkininkė ta […]
Seniai, labai seniai gyveno senis ir senė. Vieną rytą senis pasiėmė virvę ir išėjo į mišką žabų. Prisirinko, naštą vargais negalais užsikėlė ant pečių ir stenėdamas, pasiramsčiuodamas lazda kėblino namo. Karščio ir nešulio išvargintas senelis prisėdo pailsėti prie šaltinio. Numetęs naštą jis godžiai puolė gerti. Atsigėręs, atsigaivinęs prigulė ir nepajuto, kaip užmigo. Atsibudo jau vakarop. […]
Tai atsitiko labai seniai. 1260 metais prieš Kristaus gimimą kilo Trojos karas dėl to, kad Trojos karalaitis Paris pagrobė Spartos karaliaus Menelajo žmoną gražuolę Eleną. Menelajas ir jo brolis Agamemnonas pasikvietė į pagalbą kitus achajų karalius su dideliu laivynu ir apsupo Troją. Po dešimties apsupties metų Troja buvo užimta. Likę gyvi Trojos gyventojai su laivyno […]
