Ūkininko žmona sako vyrui: – Antanai, rytoj sukaks dvidešimt metų, kai mudu tuokėmės. Gal ta jubiliejaus proga papjauti gaidį? – O kuo jis čia dėtas? – nustemba vyras. Pakelkime taures už ilgą šeimyninį gyvenimą, bet neieškokime šios nelaimės atpirkimo ožio.
Svečiams išsiskirsčius, žmona ilgai šniurkščiojo nosimi, pagaliau pravirko. – Kas yra? Kas atsitiko? – nustebo vyras. Juk vaišės praėjo puikiai. Visi svečiai liko patenkinti. – Tau tik svečiai ir terūpi! – kūkčiodama atsakė žmona. Staiga ji nusišluostė ašaras ir perėjo į ataką: – Koks tu stuobrys netašytas! Argi tu negalėjai ramiai ir paprastai susirinkusiems pasakyti, […]
Vienas asilas apsimetė liūtu. Užsimetė ant savęs liūto kailį ir ėmė išdidžiai vaikščioti. Iš tolo jis ėmė kelti baimę, net privertė bėgti avių bandą. Bet papūtė stiprus vėjas, kailis nukrito ir apgavystė išaiškėjo. Žvėrys užpuolė asilą ir sumušė. Pakelkime bokalus už tai, kad nebūtume nei liūtais, nei asilais, o išliktume patys savimi!
Kartą susiginčijo Meilė ir Ištikimybė, kuri iš jų žmonėms reikalingesnė. – Aišku, aš esu reikalingesnė – sako Meilė. – Ko vertas būtų gyvenimas be manęs? – O ko verta Meilė be ištikimybės? – Prieštaravo šioji. – Vaikeliai, – įsikišo Fantazija. – Jeigu manęs nebūtų ir judviejų nebūtų. Tad pakelkime taures už Fantaziją.
