Ėjo kartą asilas dykuma. Išsekęs, ištroškęs, jau kelinta diena nei valgęs nei gėręs. Staiga prieš savo akis jis išvydo upelį, o šalia jo – šieno kupetą. “Ką daryti – ar pirmiau pavalgyti, ar išgerti”, – vis galvojo asilas. Galvojo galvojo, kol visai išseko ir numirė. Todėl nebūkim asilais ir pirmiausiai išgerkim!
Į tolimą, užkampų Gruzijos kaimelį atvyko žurnalistas ir susirado šios vietovės įžymybe aksakalą, sulaukusį 120 metų. Žurnalistas paklausė senuko, ar šis jaučiąs savo senatvę. – Žinoma, jaučiu, atsakė aksakalas. – Kaip? – Kai man buvo šimtas metų, atsakė senasis gruzinas, aš su savo svečiais išgerdavau dvidešimt stiklinių vyno. Kai sulaukiau šimto dešimties metų, su svečiais […]
Jaunas žurnalistas netaktiškai paklausė įžymios artistės, kiek jai metų. – Neprisimenu, – atsakė artistė. – Kaip, jūs nežinote kiek jums metų? — stebėjosi jaunas žurnalistas. – O aš jų neskaičiuoju. Aš, pavyzdžiui, skaičiuoju pinigus, brangakmenius, nes juos gali pavogti. O mano metų niekas nepavogs! Tad pakelkime taurę už nepavagiamą mūsų turtą – mūsų metus!
Susiginčijo trys bičiuliai ieškodami apibrėžimo, kas iš tiesų yra toji meilė. Pirmasis pasakė taip: – Meilė – tai gėlė, kuri geroje žemėje išauga iš vėtros atsitiktinai numestos sėklos, ta gėlė gražiai išsiskleidžia, bet greit nuvysta ir, deja, nėra atspari klimato poveikiui… Antrasis tarė šitaip: – Meilė – tai gėrimas, kurį tu pats pili į bokalą […]
Dykuma ėjo asilas. Ėjo savaitę, antrą… Karštis nepakenčiamas, ištroško, net išdžiūvo visas. Staiga asilas mato – stovi dvi statinės: vienoje vanduo, kitoje – vynas. Kaip jūs manote, ką ėmė gerti asilas? Atspėjote – asilas puolė prie vandens. Taigi, mielieji sveteliai, nebūkime asilais! Gerkime vyną, o vandenį palikime sriubai ir galvijams.
