Kai Tu miegosi, as galvosiu apie Tave, kai Tu eisi, as svajosiu eit salia, kai Tu verksi, as busiu asara tava, kai Tu dziaugsies, as busiu dziaugsmo dalele…
Padovanok man miela uzmirsta zodi, kazka labai paprasto, kazka visai nereiksmingo, kaip balsa lapo, kuris spali vienas laikosi ant medzio… Padovanok man zodi.
Pakilo rytmecio vesa ir nusileido ant kalnu rasa. Laselis mazas tu esi kurs zvilga spindi is toli. Noreciau i rankas paimt, priglaust ir svelniai apkabint.
Jei pazvelgsiu as aukstyn i tavo dangu, jei silta zvaigzde nukris ant mano ranku, jos keista viltis pateiks man vilti, jog turiu surasti kelia i tavo sirdi.
Vakaras – tai metas kada viskas nurimsta ir apsigobia meiles skraiste, tada isimylejusios sielos skuba viena pas kita, kad galetu dziaugtis begaline meile…