Sidabru vėjas nubarstė dangų ir jame paliko žvaigždes, į kurias aš dabar žvelgiu viena… Liūdesys užspaudė krutinę, nepratariau nei žodžio… Mėgavausi sidabrinėmis žvaigždėmis danguje… Šypsojais man iš viršaus tylia šypsena… Žvelgiai į mane sidabrinėmis akimis… Glamonėjai vėjo lūpomis karštomis… Maudei vasaros lietuje… Bet iš aukštai… Mylėjai akimis… Guodei jūros ošimu… Džiovinai ašaras šiltu vėju… Visada […]
Padovanok man savo meilę ir lūpų bučinį kartu, padovanok man save visą, padovanok man savo meilę vieną naktį, pripildyta saldžios aistros, kad širdis imtų plakti ir nepavargtų niekados. Man trūksta tavo rankų, lūpų, tavo kūno, tavo šilumos, man nereikia net didžiausių turtų, trokštu tik tavo meilės amžinos!