Tada ji uzlipo ant manes, as ja partrenkiau ant sono ir sulaikiau savo glebyje. Ji spurdejo, maldavo pasigailejimo, bet as buvau grieztas. Dar vienai musei amen.
Mano ranka nuslysta zemyn ir paliecia tai, ko visai nenorejo!.. Jis stovi… O kodel jis neina? Teks nest pas meistra! Gal pagaliau zinosiu kiek valandu!
Jie visas dienas buvo kartu. Jis ziurejo jai i akis, kuzdejo meilius zodzius. Bet ju meile buvo neimanoma, nes jis tik vargsas piemuo, o ji – paprasciausia karve.