Sulaukėme tų dienų, kuomet branginame ir šventes, ir kasdienybę. Viskas, kas yra jau buvę — tai mūsų turtas. Viskas, ko mes dar siekiame, yra mūsų moralės dvasios lobiai. Dabar labai svarbu atsiminti gražiausius mūsų pasiekimus ir įvertinimus. Tavo šventėje yra nuostabu apkabinti Tave meile, dabarties bendravimu ir ateities svajonėmis. Nuoširdžiai esu pakerėta mūsų bendrais džiaugsmais. […]
Padalintas likimas per pusę… Broli mano, aš mylinti Tavo sesuo. Mes lyg medžiai truputį įlūžę… Tavo skausmas — tai mano akmuo. Padalintas gyvenimo kelias: Kraujas vienas, bet gyslomis teka dviejų. Tavo žaizdą many visad gelia, Nors už tūkstančių mylių esu. Padalinta net duona per pusę, Artimieji, draugai ir tėvynė… tokia… Mūsų širdys — ąsotis sudužęs […]
Į Jūsų duris pasibeldę, mes randame vietos visi — Maži, dideli ir suaugę… čia mūs reikalai aptarti. Į Jūsų duris pasibeldę, sutrupinant žmogišką kaltę. Tad leiskit pasveikinti, Dėde, su Jūsų didžiausia švente! Gyvenimas vėtęs ir metęs lai skamba tvirtybės daina. Į mūsų duris pasibeldę, suteiksit mums džiaugsmą ir laimę.
Jau nubėgo su metais pavasaris žalias Ir nusinešė dūkstantį šėlsmą širdies. Pasiekimai ir viltys Jums nubrėžė kelią Paprastos, bet turtingos, laimingos lemties. Jūsų dvasinis turtas didesnis už lobį — Tai švelnus širdingumas, noras kitą suprast. Miela teta, į laimę visiems kelią rodėt! Ką jauna kitiems davėt, laikas sau tai atrast.
… niekada nebūsi viena — štai aš Tavo antroji pusė, kur ne panašumas nulemia laimę, o tėvų suteikti dvasiniai saitai — viena kraujo upė, viena mūsų saulė… … niekada nebūsi apgauta — aš apginsiu Tave nuo vėjo ir lietaus, nuo šalčio ir pūgos, nuo pikto ir negero žmogaus, nes apgavęs Tave — apgaus mane… … […]
Aš sveikinu Tave, svaigus Gyvenimo Pavasari! Jaunyste Tu nenuoramų audrų! Tai laikas, kada Tu neištveri, Be artimųjų ir gerų draugų. Aš sveikinu Tave pačiam gyvenimo pavasary, Linkėdama daug mylinčių žmonių. Tegu pražysta Tavo vasara Gražiausiuoju jaunystės vainikui Aš sveikinu Tave, svaigus Gyvenimo Pavasari! Kaip Tu bebūtumei toli, atminki savo seserį.
… lyg du medžiai palaukėje siūbuoja vėjo dainas, taip mes supame buvusį savo žvaigždynų lopšį savo vaikams. .. … lyg saulė ir mėnuo nepalieka žemės nė vienai dienai, taip mes nepalikime be globos vienas kito… … kaip lietus numalšina kaitros sukeltą troškulį, taip mes abu patirkime sotumo jausmą bendraudami nuolatos… … svajoju visą gyvenimą būti […]
Kaip nebūna nendrynų be ežero kranto, Taip gyvenimo — be mylimų žmonių. Esi man artimiausias — bėdoj paduodi ranką, Kai paguodos žodžių aš siekiu… Pasiekęs daug — minčių, idėjų, tobulumo, Esi žmogum, kuriuo mes sekame visi. Linkiu Tau, Broli, rasti dvasinio artumo Vaikams ir tiems, kas Tau ištikimi.
