Žilaplauke mano Močiute, Apkabinki dažniau maldomis. Tavo meile švelnia apsisupęs, Aš jaučiuosi geru žmogumi. Žilaplauke likimo globėja, Užauginus ant rankų dosnių, Tu žinok, kad esi man lyg fėja, Laimę teikianti vien iš maldų.
… už bemieges nakteles, kai supo ne lopšelis, ne mėnulio laivelis, o Tavo šiltas glėbys, — prašau Tau dangiškos palaimos ir ramybės suteikiančios laimę… … už rūpestėlių naštą prie sergančių lovelės, kai gydė ne vaistai, o Tavo geras žodis, — prašau Tau dangiškos sveikatos ir tvirtumo ilgaamžiškumo kelyje… … už atsidavimo kibirkštį, kuri buvo kaitresnė […]
Tarsi Nemuno vingiai gyvenimas ilgas… Ir vis plaukia į didele upę upeliai maži… Tegu būna lyg upė tos srovės galingos, Kurios plaukia į sielą Tava širdimi. Tavo glėbį juntu aš, kai ištiestos rankos. Tu vis lauki ateinant — ateisiu dažniau. Juk tik Nemunas ilgas — gyvenimas trumpas. Pas Tave aš skubėsiu — tik gyvenki ilgiau.
Nei saulėtekiai gražūs Tave man atstos, Nei ryškiausia rytinės padangės žvaigždė… Aš menu būtą laimę vaikystės krantuos, Kai galėjau vien Motinos žodžiais tikėt. Ir dabar pas Tave ateinu padėkot — Aš, Močiute, priklaupus rankas Tau bučiuoju. Tavo meilės negali man niekas atstot — Auginai tarsi dukrą tarp savo svajonių.
Daug sveikatos Tau linkiu ir saulėtų vakarų. Daug Tau laimės aš linkiu ir žvaigždėtųjų sapnų. Šypsenos gražios linkiu ir pavasario žiedų. Ilgesio aš Tau linkiu iš mielų, gerų akių. Aš Tave apkabinu meile Dievo angelų. Ir tik Tau vienai tikiu, nes Tave tikrai myliu. Noriu būt su Tavimi, kad vėl džiaugtųsi širdis — Gal Tau […]
Gaila, kad įvairiausių reikalų gausa atveda prie Tavo slenksčio daug rečiau nei to norėtųsi. Dažnai aplanko susimąstymas, kas gi būtų, jei kažkada Tu nebūtumei turėjusi laiko… Tau visuomet atsirasdavo galimybės dėl pasiaukojančios meilės, dėl laimės kūrimo visiems — tik ne sau. Tu niekada nestokojai mums dėmesio. Būk laiminga, sveika ir tokia pat gera, mylima Močiute. […]
Jau pasipuošė auksu gyvenimo miškas — Rudenėja gražiai, o tų metų tiek daug, Bėgo laikas per greit ir pasikeitė viskas — Medžiais augo vaikai ir anūkai užaugs. Buvo laikmetis lengvas lyg pienės pūkelis: Savo rūpesčių rankom duonos man laužei Ir į laimę man rodęs gyvenimo kelią, Kūrei ateitį mano — dorą ir gražią. Kad laimingas […]
… žolė nenulinksta po mano Senelio kojom, nes eina per žemę ilgaamžis gerumas… … javai pakelia varpas į saulę, kai brenda nokinantis duoną mano Senelis… … medžiai sulaiko vėją prie kelio, kuriuo eina mano Senelis, šlovindamas tiesą… … saulė slepiasi už debesies, kad neišsekintų šaltinių, prie kurių eina numalšinti troškulį mano Senelis… … žmonės nukelia […]
