Nuo tos dienos, kai Krikšto marškiniais aprengę žvelgėm, Akimirksnis prabėgo — patikėt, Sūnau, sunku, Kad štai dabar jaunystės baltas žirgas galvą lenkia — Ir klesti Tavyje didi jėga jaunų žmonių. Laimingas visad būki siekių kelyje, svajoki! Lai išsipildo Tavo visos viltys ir planai, O metai bėga pasiekimų džiaugsmo nuvilioti… Ir kol Tu jaunas, skrisk kaip […]
Sveikinam Tave, Dukruže, Su saulėtekiais rausvais, Su audra, kur bangos lūžę Plaukia buriniais laivais. Linkim Tau sparnuoto skrydžio, Mėlyno vilčių dangaus Ir svajonių tokio dydžio, Kokios būna tik žmogaus. Mylim Tave, Krikšto Dukra, Viliamės tokios lemties, Kurios siekiai nesužlunga, Nes jai Dievas kelią ties.
Jūs į gėrį įbridę, — ten, kur saulė pakyla, — Glauskit Krikšto vaikelį vien palaimoj skaisčioj. Lig saulėlydžio dviese per bažnytinę tylą Neškit mūs kūdikėlį Šventos Dvasios šviesoj. Būkit tiltu svajonių, kur gyvenimo rytas Supa meilę žmonijos tarsi paukštį vilties. Lai Jus jungiančios gijos būna jam numatytos, Kur su meile jis eitų nuo širdies link […]
Atėjus iš po Motinos širdies. Iš tikrojo lietuviškumo — Apdovanota Tu sparnais vilties, Dvasia beribio padorumo. Mes džiaugiamės augindami Tave Darželiuose tarp žalių rūtų, Kad Tavo lūpose skambi daina Ramybe tėviškėlei būtų. Kol žalią žemę dukterys mylės Ir užaugins vaikuos tėvynę — Nė vienas Krikšto lašas neišnyks, Tautoj išugdęs lietuvybę.
Aš vėl glaudžiuos prie Jūsų rankų Baltuosiuos Krikšto marškiniuos. Jaučiu, kad širdimi aplankot, Nes Jūsų aš dažnai ilgiuos. Jaučiu švelnumą Motinėlės Ir Tėvužėliu taip tikiu, Kaip tam ryte, kai marškinėliais Apvilkote mane abu. Dabar tuos marškinius šventuosius Prie savo vaiko aš glaudžiu — Jam Krikšto laimę atiduosiu — Savo Krikštatėvių vardu.
Krikšto dieną prisiminę, sveikinam, Sūnau, Tave. Auk tėvynei Tu didvyriu — būki ten, kur šauks garbe. Mums, Sūnau, nebūsi mažas, nes juk vyras Tu esi. Būk gyvenimui ne pažas… Tu Karalium būk širdy. Didžiadvasis, gailestingas — gerumu pasižymėk. Niekada nebūk klastingas — jei mylės ir Tu mylėk. Gerbdamas kiekvieną žmogų, tapsi pats didžiu žmogum. Tik […]
(po penkerių bendro gyvenimo metų) Lietuviškų miškų didingas medis Palinkęs tarsi melstųsi jis Jums. Jėgų iš jo įgavę — dangun kelsis Ir ąžuolų galia šeimoj nubus. Turėti laimę — tai lyg auginti medį: Vaikuos, šeimoj ir savyje — Ir išugdyti ąžuolinę šerdį Plačioj šakotoj gentyje. Tad su Medinėmis šeimos vestuvėm — Tvirtom lyg miškas sutuoktuvėm!
Pabūkim greta, kaip medžiai Supynę rankas, kaip šakas. Viršunėm bežvelgiantys šiandien, Naktim į šviesiąsias žvaigždes. Pabūkim arti, kaip laivai du Prieš plaukiant į jūrą neramią, Du žmonės, maži du taškeliai Didžiąjam būties okeane. Pabūkime lemčiai dėkingi Už šitą akimirką šviesią. Pabūkim, kol lemta mums būti Pabūkim, kol gera mums dviese.
