Tą jausmą žmonės meile pavadino… Jis toks galingas ir trapus… Jis daug svaingesnis už svaigiausią vyną… Jį sunaikinus pasaulis žus…
Nors ir visą gyvenimą, Nors tol, kol mirtis mus išskirs, Nors tol, kol nejausim vienas kito, Manoji širdis jausmų neužmirš… Nors ir nykią naktį, Nors ir dieną šviesią, Mažoj širdelėj mano meilė tilps. Nors ir tada, kai nebebus Tavęs, Nors ir tada, kai rankos sušals, Nors ir ledinė širdis, Bet sustingusios lūpos žodį MYLIU ištars…
Už meilę susiginčijo trys bičiuliai ieškodami apibrėžimo, kas iš tiesų yra toji meilė. Pirmasis pasakė taip: Meilė tai gėlė, kuri geroje žemėje išauga iš vėtros atsitiktinai numestos sėklos, ta gėlė gražiai išsiskleidžia, bet greit nuvysta ir, dėja, nėra atspari klimato poveikiui… Antrasis tarė šitaip: Meilė tai gėrimas, kurį tu pats pili į bokalą ir gali […]
Eik ir mylėk taip, kaip mylėjo Romeo ir Džiuljeta. Tikėk gėriu, kaip romantiškasis idealistas Don Kichotas. Ieškok ir atrask, kaip nerimstantis daktaras Faustas. Ir net pačiose sudėtingiausiose gyvenimo situacijose atmink ypatingai svarbią Mažojo Princo tiesą: “Tai, kas svarbiausia – nematoma akimis…”
Drėgnomis kojomis per baltą žemę, Tikėjimo, vilties pilnom akim. Į plačią tolumą, per tuščią perėją, Su traukiniu dundėjimu naktim… Šiandien dega visos žalios šviesos, Bei vėjas dvelkia jūros gaivumu. Ir paukščių išskleisti sparnai į dangų kelia, Kur tavo balsas kviečia būt kartu… Nebeskaičiuoju nei dienų nei metų, Nes laikas pats tai daro už mane. Ir […]
