Aš ištarti galiu, Daug žodžių gražių. Bet gražiausias yra, Myliu Tave! Galiu jį kartoti kas dieną, Dešimt kartų per dieną! Galiu aš sakyti, Galiu padaryti, Galiu apkabinti Ir pasakyti: Noriu aš būti Tavo mergytė…
Kai mano lūpos tars piktus žodžius, Žinok, reiksmė jų visiškai kita, Jie kviečia apkabint mano pečius Ir trupučiuką pasėdėt šalia. Kai mano akys svaidysis žaibais, Žinok, jos slepia meilę ir tada Tu apiberk mane švelnumo bučiniais Ir viskas vėliai plauks sena vaga. Kai bėgs per skruostus ašarų lietus, Neklausynėk kvailai, o tyliai prisiglausk, Leisk verkti […]
Ji: Tas nelaimingas atsitikimas pakeite mūsų abiejų gyvenimus… O viskas buvo taip… Per valentuškę ėjau aš ir ėjai tu… Niekada nepamiršiu to jausmo, kai tave išvydus man kiaurai per širdį perskriejo strėlė… Jis: Tada buvo eilinė mano darbo diena, kai ėjau namo… staiga nuo neapsakomo grožio aš sustojau… išvydau tave… berods tai buvo Šv. Valentino […]
Ar atmeni kvailystes, mano drauge, kaip lietuj lyjant verkė medis, o mes stovėjome po lapais ir gaudėm lūpom ašaras vaiškias… Ar atmeni, nepastebėjom, gulėjom žolėje apsikabinę ir negalėjom pakilti aukštyn… nes vystančias žoles ir mūsų plaukus, suaudė vėjas į rudeninį kilimą, norėjom garsiai šaukti “kylame!”, tačiau gulėjome prie žemės ne vinimis, o ašaromis prikalti…
