Jei galėčiau pavirsčiau saule – šviesčiau ir šildyčiau Tave kasdien, Jei būčiau vėjas – švelniais savo prisilietimais glamonėčiau Tave visą, Jei tapčiau maža balta snaige – nutūpčiau ant Tavęs ir amžiams ištirpčiau tavyje.
Aš ateinu sapnų keliu… Į tavo širdį beldžiuos tyliai Ir man pačiai truputį nejauku, Nes dar labai tave myliu. Sapnuos dažnai prisėdu aš šalia Ir tyliai tau kuždu… myliu… Į tylą ištiesiu rankas Ir savo širdį dalinu perpus… Ak, pasakyk, kodėl Amūrui Leidai mano širdį apkerėti? Ir taip slapčia karštai širdy Turiu dabar tave mylėti… […]
Aš nenoriu visko iškalbėti, Nes paskui, žinau, ateis lengvumas. Ir nukritusi aštri kančios žvaigždė Ges be virpesio ūksminguos krūmuos. Aš nenoriu visko iškalbėti – Tegu žeidžia žodžiai nesakyti. Tegu gula ant liūdnos širdies Kančios akmeniu lyg aštrūs dolomitai. Aš nenoriu visko iškalbėti – To, kas gali skaudinti ir gelti, Nes žinau, nėra jėgos, kuri Šitą […]
Ar atmeni kvailystes, mano drauge, kaip lietuj lyjant verkė medis, o mes stovėjome po lapais ir gaudėm lūpom ašaras vaiškias… Ar atmeni, nepastebėjom, gulėjom žolėje apsikabinę ir negalėjom pakilti aukštyn… nes vystančias žoles ir mūsų plaukus, suaudė vėjas į rudeninį kilimą, norėjom garsiai šaukti “kylame!”, tačiau gulėjome prie žemės ne vinimis, o ašaromis prikalti…
