Būna, kad randi akmenėlį prie jūros, ir kažkodėl jis tau pasiutusiai mielas… Arba rudeninis medžio lapas – toks paprastas ir toks gražus… Arba mėgstama daina: dainuoji ir nenusibosta net po 1000-tojo karto… Taip ir tu kaip tas akmenėlis pasiutusiai miela, paprasta kaip rudeninis lapas ir neatsibostanti kaip mėgstama daina…
Būna, kad nori pasikalbėti, bet nieko nėra šalia. Tada tenka kalbėtis tik su pačiu savimi. Būna, kad liūdi, bet ir vėl nėra kas Tave paguodžia, O paguosti save gana sunku. Visko būna, bet visko ir reikia. Kartais pagalvoji kiek mažai reikia, Kad iš Tavo veido nedingtų šypsena. Reikia, kad tik kas nors būtų šalia.
Nebegaliu rašyt, nes mintys miega naktyje. Nebegaliu tylėt, nes tavo žvilgsnis žudo vėl mane. Nebegaliu sustot, nes tu verti vėl eit pirmyn. Nebegaliu nukrist, nes tu tempi mane aukštyn. Nenoriu verkt, nes ašaros paskendo širdyje. Nenoriu rėkt, nes tu nutyldisi mane. Nenoriu nenorėt aš besišypsančios tavęs. Nenoriu, kad tu verktum dėl manęs. Galiu palaukt akimirką, […]
Kur beeičiau – sutinku Tave, Tačiau toks tolimas dabar esi. Ką bedaryčiau – sutinku Tave, O Tava širdis nuo manosios taip toli. Kur beeičiau – sutinku Tave, Kaskart širdis suvirpa vis stipriau, Drebėti rankos ima dar labiau. Ir vos pažvelgus į tavas akis, Man tarsi kojos linksta. Galvoju, ką gi šįkart jos man pasakys? Žiūriu […]
Aš prisimenu tą tamsią naktį, Kai žvaigždes žibėjo aukštai. Kai prispaudęs mane prie krūtinės, Apie laimę dainas dainavai. Ir kaip su meile aš klausiaus, Apie laimę skambiųjų dainų. Man taip norėjos sušukti “Brangusis aš tave myliu”. O tu lyg visą tai supratęs, Mane suspaudei glėbyje tvirtai, Ir spindinčiom akim pažvelgęs, Mane pabučiavai karštai, karštai. Aš […]