Kas žiemužėj sūnų mūs globos? — Angelas iš gėlių vasaros. Šerkšno sapną rankose sūpuos Angelas iš vaiko pasakos… Tad iš rūmų nuostabios pūgos Mūsų sūnui padainuok. Karaliene būk baltos žiemos Ir vaikystės laime Jį užklok.
Laimės marškiniais kadais apvilkus, Nutiesei artumo saitų tiltus. Krikšto vandeniu aš apipiltas — Niekada nesu sėkmės apviltas. Stebuklingas Krikšto Sakramentas Tavo įžaduose yra šventas. Kad nebūčiau niekad vargo kentęs, Neaplenk mieloji, jokioj šventėj. Nuoširdžiai Tave myliu, Motule, Už Krikštynų šventąją drobulę.
Kai ugniniai laivai horizonte liepsnoja Ir saulėlydžių tylą užlieja tamsa, Tai pajūrio smiltelės simfoniją groja Taip, lyg vaikščiotų žemėje Dievo Dvasia. Ir tą ugnį į žvakę Šventieji nuleidžia, Kad uždegtų Dvasia Krikšto liepsną širdy. Tegu meilę ir laimę Jūsų rankos mums skleidžia — Dievo Dvasią pajutę švęsim Krikštą visi.
Ar matei kaip skleidžiasi gėlė? Aš ne. Ar matei kaip auga medis? Aš ne. Ar matei pirmą ar paskutini lietaus lašą? Aš ne. Ar matei gestančią žvaigždę? Aš ne. Ar matei krentantį į jūrą negyvą paukštį? Aš ne. Ar matei kaip nustoja plakti širdis? Aš ne. Ar matei kaip į žmogaus širdį įsmeigiamas peilis. Aš […]
Gera žinoti, kad kažkur pasaulyje yra artimas širdžiai žmogus. Gera žinoti, kad jis niekada nenuvils ir neįskaudins. Gera žinoti, kad jis visada padės ir išklausys. Nesvarbu kiek toli jis yra, svarbu, kad jis yra. Svarbu, kad žinau kas jis. Svarbu, kad tu žinotum, jog toks esi. Mylimas draugas ir širdžiai artimas žmogus.