Tik vieną vardą mums motulės skiria. Ne kaip puošmeną jį dovanoja… Juk dažnai ne vardą, o žmogų giria, Ir tik jam atiduoda viską ar dėkoja.. Su vardadieniu!
Lai tavo vardą pagarba lydės, Kaip žmogų lydi amžinai šešėlis. Lai tavo vardas pelenuos žibės, Ir tenedrįsta abejot verte jo joks praeivis. Te tavo vardas šiluma virpės, Kiekvieną kviesdamas pažvelgt į šviesą. Tegu jįs naktį švyturiu vis kvies, Paklydusį surasti uosto vėsą.
Uždėk savo vardui karūną, nukaldinęs ją iš vertingų darbų. Tegu joje deimantai žiba, išaugę iš tavo minčių ir darbų. Paimk savo vardą už rankos ir eiki per žemę su juo išdidžiai, Lai vėtros gyvenimo trankos, žmogus gimęs pergalėms, sieks jų tvirtai.
Visi mes žmonės, visi panašūs. Kaip mus atskirtų, jei ne vardai. Visi mes gimstam nuogi ir gražūs. Kaip mus vadinti nusprendžia tėvai. Išrenka vardą gražiausią ir švelniai Pratina mus atsiliepti į jį. Na o vėliau mūsų darbai ir siekiai Metai po metų vis gažina jį…
Šioj žemėj viskas turi savo vardą: Gyvūnai, paukščiai, augalai, daiktai. Na, o žmogus dar turi savo vardo šventą, Su juo ir sveikinu, linkėdamas tau laimės nuoširdžiai.
Suskambo Velykų varpai sidariniai, Šviesiau bus krūtinėj, laukuos ir gimtinėj. Ir Kristus, ir Žemė, tiek vargo iškentę, Mums atneša linksmą išganymo šventę.
Tai kas, kad šiemet toks pavasaris vėlyvas Ir nematyti tėviškėj pražydusių žibučių. Tegul Velykų džiaugsmas kiekvienoj širdy bus gyvas, Su beržo šakele ir kraitele margučių.