Ąžuolo pavėsy tarp šešėlių Jūsų Sūnaus atvaizdas gyvens — Plačiapetis skrydis tartum vėjo… Užmojis didingas lyg vandens. Apkabint didingą siluetą Gali tik Mama, nes Jį gimdys. Ir tik Tėvas, Jam užleidęs vietą, Būsimam gyvenime išvys. Laukit — ąžuolaičių žemei reikia! Laukit — ten lyg paukštis Jūsų Sūnus verkia…
Būkit vaikeliui širdies dalimi, Jo gyvenimo jūroj — gyvais gintarais, Nes Jūs žmonės brangiausi, labai artimi Būkit Jo vandenyne amžinaisiais laivais. Gintarinėj Jo pasakoj būkit tiesa, Būkit saitais draugystės senos ir tvirtos, Šeimyninio lizdo auksine uola, Kur nuo vėjų šiauriausių vaikelį užstos.
Į Tave pasirėmus — esu moteris. Už Tavęs atsistojus — slepiuos nuo perkūno. Prie Tavęs prisiglaudus — rami bus širdis, Kad auginsi, globosi tik Tu mūsų Sūnų. Būk Jam švyturiu žemėj ir jūroj plačioj, Būk uola, į kurią atsiremtų. Tu apsaugok mūs sūnų didžiausioj audroj… Būk šviesa, iš kurios viltį gertų.
Svajotume gyvenimą Sūnaus Paverst baltuoju pasiekimų sodu Su bičių dūzgesiu pavasario dienoj, Su patarimais artimų aukotais, Kur Jis klausytų patirties didžios… Jam baltas sodas obuolį paduotų Ir meilės patirtį bylotų lūpomis žmogaus Apie naktis žvaigždėtas, nemiegotas, Kada užaugęs pasiekimų vaisiaus paragaus. Mes žinom, kad yra labai svarbu Gyvent tarp artimų žmonių!
Lelijų žiedlapių svajingas aromatas Rasos lašais pagirdys Jūsų Sūnų Ir saulei tekant, kada niekas to nemato, Palies Jį žiedlapiais ir pabučiuos mažylio kūną. Tai moteris — mama, močiutė — lies Jį rankom Lyg liestų princą laimės kupina diena. Gėlių planetoj nematys mažylis vargo — Globos šventosios Motinos gėlė — baltoji lelija. Kuomet augint vaikelį patirties […]
Būkit jūra gerumo, švelnumo ir meilės, Kur galėtų plukdyti mažylis laivus. Jūsų pasakų skliautais vaikystę nuvedęs Ji užaugtų protingu, laimingu žmogum. Būkit jūra bekraštė išliejusi meilę, Kur galėtų braidyti mažylis dažnai. Ir išgirskit, Jai krykštaujant, vaikišką laimę — Būkit mūsų Dukrelei artimiausi draugai.