Sveikinimai visomis progomis – Pasveikink.net

Gyvenimas – negandų nešėjas, Ir rožės nebarsto takų. Tu eik prieš gyvenimo vėją, O aš linkiu, kad užtektų tau jėgų!

Netenkam rodos tik vienos dienos, O metai metams tiesia ranką. Tad leiskit palinkėti gėrio, šilumos, Ir to, ko šiandien neužtenka.

Ilgai svarsčiau ko reikia palinkėti, Ko trokšta kūnas, siela ir jausmai. Kad neužgožtų laikmečio pelėsiai, To tikslo, kam šioj žemėj gyvenai! Daug daug dar vasarų žieduotų, Sveikatos, džiaugsmo, laimės didelės. Ilgiausių metų ir skambiausių posmų, Tegul likimas dar nepagailės…

Kad laime žėrintys šaltiniai, Pasiektų džiaugsmo upelius. Kad rasos tyros, krištolinės, Bučiuotų žiedlapius švelnius! O jie, prie skruostų prisiglaudę, Pajutę virpėsi širdies, Viliotų žengt į erą naują, Kur gėriu upės išsilies… Kur praeitis giliai nuskendus, Negrįš pro tiltus užmaršties. Džiaugsminga šypsena ant veido, Ir rankos sveikinti išsities.

Nori draugą tu turėt, Neišduot ir patikėt. Draugas Tau ne žaisliukas, Tai šuniukas ar kačiukas. Myliu aš draugus labai, Nes geriausi jie tikrai!

Dar patikėkit gražiu gyvenimu, Dar patikėkit šviesiom dienom. Nors jų daugybė nusruveno, Kaip upės srautas tolumon. Dar reikia ištvermės ir ryžto, Dar reikia atrast kelių. Kurie į praeitį negrįžtų, O vis ieškot šviesių dienų. Daug ąžuolų tvirtybės, nevystančių žiedų, Daug saulėtos padangės ir skambančių dainų. Ta meilė, kur išsaugojai ir mums išdalinai, Priimk iš mūsų […]

Akis plačiai gyvenimui atvėrė, Širdies šaukimo einat vedami. Jaunystė Jums dar nuostabiausiai žėri, O ateitis svajonėse vaiski. Tebūna ji tokia, kokia svajojot, Po linažiedžių tėviškės dangum. Te niekad juodas nerimo rytojus, Namų šventumo jūsų nesudrums.

Dienos barstė džiaugsmo žiedlapius, Kaip rudens lapai krito rūpesčiai, Kaip vanduo upėje nuskambėjo metai. Negrąžinamai užvertėt dar vieną, Savo gyvenimo knygos puslapį. Tegul skausmai ir rūpesčiai praeina, Tegul vargus nuplauna tekantys vandenys. Tegul Jus lydi maži šešėliai ir didžiulė šviesa, Tegul niekad Jums netrūksta didelės kasdieninės laimės.

Skubėdami prarandam ir išmėtom, Ir nepamatom, skrisdami dvasią, Nei uogos, sirpstančios iš lėto, Nei skausmo gero draugo akyse. Tiktai paskui, kada jau visko turim, Jau sendami, pajuntame staiga, Į pačia širdį priekaišta ar durį – Užlieja juodo išgąsčio banga, Kad mes visai be reikalo skubėjom, Kad nardėm tarp beprasmių reikalų, Kažką svarbaus praleidom, ar praėjom […]