Meile zvelgia ne akimis o sirdimi, todel sparnuotas Kupidonas – neregys.
Mylek kol austa rytas, kol teka spindinti ausra, kol rausvos rozes nenuvyto, kol sirdis meiles kupina!
Kas yra gele be saules, kas yra zeme be dangaus? Kas esu as be taves, stai kodel tau sakau kad myliu tave.
Kas siandien auksu ziba, ryt pavirs i nieka, o tikra meile amziams pasilieka.
Kiekviena karta saulei nusileidus, paskestu as graziuose sapnuose, Tu begi auksinius plaukus paleidus, Tu tirpsti meiles svajose…
Kiekviena dangaus liepsnele, tai svajones. Papuosk dangu nuostabiausiomis svajonemis ir ju sviesa susildys tavo sirdi…
Kokios tavo akys? Gal jos zydros kaip dangus? Gal gilios kaip jura? O gal jos mato mane?
Jeigu meile paskui bega, tu nuo jos nebek. Jei kas nors tave myli, tai ir tu mylek! Mylejai – buvai… Myli – esi…
Juk zinai kad saulute toli, bet ji sildo ir sviecia sirdy… Ir atmink, ta saulute – tai Tu, be Taves man sirdutej tamsu…
Kad is dangaus as gaut sparnus galeciau, ir nestu jie kaip nerami dvasia. Plasnociau as audras iveikes, lekciau, kur Tavo nuostabiu akiu sviesa…
Sveikinimai visiems
Sekite mus facebook’e!