Sveikinimai visomis progomis – Pasveikink.net

Laužyti ietis – atkakliai ginti savo poziciją ar nuomonę, oponuoti, ginčytis. Posakis atėjo iš Viduramžių riterių turnyrų, kai du varžovai jodavę priešpriešiais išilgai barjero ir priartėję stengdavęsi bukos ieties smūgiu ištrenkti priešininką iš balno. Nuo smūgio ietys paprastai lūždavusios.

Linčo teismas (angl. Lynch Law) minios susidorojimas su įtariamuoju be oficialaus tyrimo ir teismo. Paprastai motyvuojama galimai per maža bausme oficialiajame teisme arba galimu proceso vilkinimu. Iš posakio atsiradęs ir veiksmažodis linčiuoti ‘teisti Linčo teismu, susidoroti’. Terminas galėjo kilti iš šių asmenų pavardžių: V. Linčas (William Lynch, 1742–1820) iš Virdžinijos, organizavęs savigynos būrius, vykdžiusius pilietinę […]

Mano svajonių moteris (vok. Die Frau meiner Träume ‘mano svajonių moteris’). Sakoma apie mylimą merginą. Posakiu tapo populiaraus vokiečių kino filmo (išėjo 1944 m. rugpjūtį) pavadinimas. Režisierius – G. Jakobis (Georg Jacoby, 1883–1964).

Mano namai – mano tvirtovė (angl. My house is my castle) savo namuose tvarkausi kaip noriu, ir niekam iš pašalinių negalima kištis ar nurodinėti. Posakio autorius – anglų teisininkas E. Kukas (Edward Coke, 1552–1634), pavartojęs jį savo komentaruose apie tuometinius britų įstatymus.

Mano liežuvis – mano priešas (angl. My tongue is my enemy) žmogaus pasakyta informacija ar vertinimas gali atnešti jam nelaimę. Posakis galėjo kilti iš perfrazuotų Senojo Testamento Siracido knygos žodžių: „Per kalbėjimą ateina garbė, per jį ir negarbė! Žmogaus liežuvis – jo prapultis“.

Mamytės sūnelis – infantilus, lepus, nesavarankiškas, nuo motinos priklausantis vaikinas. Posakis imtas iš rusų rašytojo D. Fonvizino (1745–1792) komedijos „Nesubrendėlis“, kurioje dvarininkas Skotininas sako Mitrofanui: „Na, Mitrofanuška! Tu, matau, mamytės sūnelis, ne tėvelio!“.

Liūto dalis – didžiausia ir geriausia ko nors dalis. Posakis kilęs iš romėnų poeto Fedro (Phaedrus, 15 pr. m. e.) pasakėčios apie karvę, ožką, avį ir liūtą, sumedžiojusius elnią, kurį liūtas paskirstęs taip: „Imu aš pirmą dalį, nes liūtu esu vadinamas, / O antrą duosit patys, nes esu narsus, / Trečioji teks dėl to, kad […]

Marijos žemė – a) Lietuva; b) Latgala (Latvijos rytų regionas, kur išlikusi katalikybė). Pavadinta Marijos, Kristaus motinos, vardu. Pavadinimas duotas kalavijuočių XIII a. pradžioje – taip jie praminę užkariautas baltų ir finų žemes. Bene pirmasis netiesiogiai šį terminą pavartojęs Livonijos vyskupas Albertas (Albertus, ?–1229), 1202 m. perkėlęs vyskupystės centrą iš Ikškilės į Rygą. Henriko Latvio […]

Mąstau, vadinasi esu (lot. Cogito, ergo sum) visa sentencija skamba taip: „Abejoju, vadinasi, mąstau, vadinasi, esu“ (lot. Dubito, ergo cogito, ergo sum). Prancūzų filosofo, matematiko ir fiziko R. Dekarto (René Descartes, 1596–1650), rašiusio, kaip tada įprasta, lotyniškai, nuostata.

Maskvos ranka (vok. Moskaus Hand, angl. Moscow’s hand) politinė ar ideologinė Rusijos įtaka kurios nors šalies vidaus politikai ar Rusijos spectarnybų surežisuoti ir pakurstyti jai palankūs įvykiai užsienio šalyje. Spėjamas posakio autorius – vokiečių publicistas F. Medlhameris (Franz Ludwig Mödlhammer), išleidęs knygą „Maskvos ranka Tolimuosiuose Rytuose“ (Moskaus Hand im Fernen Osten, 1937). Gali būti perfrazuota […]