Laikyti gyvatę užantyje – rūpintis, ugdyti ar slaugyti žmogų, kuris po to atsilygina bloguoju. Posakis iš perfrazuotos Ezopo (Aesopus, VI a. pr. m. e.) pasakėčios „Žemdirbys ir sušalusi gyvatė“, kurioje valstietis, pagailėjęs rastos sušalusios gyvatės, įsidėjęs ją į užantį, tačiau toji atšilusi jam mirtinai įgėlusi.
Archyvas | Mintys RSS naujienos
Laikas – pinigai (angl. Time is money) laiko negalima švaistyti, nes jis turi vertę. Amerikiečių politiko, mokslininko ir išradėjo B. Franklino (Benjamin Franklin, 1706–1790) teiginys jo straipsnyje „Patarimas jaunajam prekybininkui“ (Advice to a Young Tradesman, 1748). Ši mintis yra ir trylikoje dorovės taisyklių, kurias B. Franklinas buvo sudaręs sau, būdamas 20 metų, ir kurių laikėsi […]
Laikraštinė antis – tai spaudoje paskelbtas sensacingas gandas. Termino atsiradimo versijų yra dvi. Pasak vienos, XVI a. Europoje ėmė populiarėti keliautojų (jūrininkų, misionierių) pasakojimai apie naujųjų kraštų keistenybes ir turtingumą. Esą yra šalis, kurioje tiek daug ančių, kad tos net medžius aptūpusios – tereikią medį pakrėsti, ir riebios nebaikščios antys krintančios kaip kraušės. Dėl tokio […]
Langas į Europą – Rusijos valdyta rytinė Baltijos pakrantė. Iš pradžių tai buvo Sankt Peterburgas (įkurtas 1703), vėliau – iš Švedijos per šiaurės karą (1700– 1721) atimta etnografinė Estija ir Latvijos Vidžemė su Rygos miestu. Posakio autorius – italų filosofas, rašytojas ir meno kritikas F. Algarotis (Francesco Algarotti, 1712–1764), keliavęs po Rusiją ir aprašęs įspūdžius […]
Laureatas (lot. laureatus ‘vainikuotas laurais’) konkurso nugalėtojas, apdovanotasis ar premijuotasis už žymius kultūros, meno ar mokslo laimėjimus. Visžalis laurų vainikas Antikoje buvo garbės ženklas. Sen. graikų dievas Apolonas vaizduojamas su laurų vainiku ant galvos; Graikijoje laurais vainikuodavo varžybų nugalėtojus – tiek sporto (tarp jų ir olimpiadų), tiek poezijos. Romoje laurų vainikas buvo karinės pergalės simbolis, […]
Likti prie suskilusios geldos – likti be visko, kas buvo pasiekta ar iškovota; patirti visų savo ambicingų vilčių krachą. Posakis iš A. Puškino (1799–1837) „Pasakos apie žveją ir žuvelę“, kurioje pasakojama apie auksinę žuvelę, pildžiusią vis didesnius žvejo žmonos norus, kol galop išpuikusios žvejienės norai tapę tokie įžūlūs, kad žuvelė palikusi juos abu su tuo, […]
Liaudies balsas – dievo balsas (lot. Vox populi – vox dei) su kolektyvo ar visuomenės nuomone reikia skaitytis. Posakio autoriumi laikomas anglų poetas ir mokslininkas Alkuinas (Flaccus Albinus Alcuinus, 735–804), laiške imperatoriui Karoliui Didžiajam (Carolus Magnus) rašęs, jog nereikia paisyti tų, kurie sako, kad liaudies balsas esąs Dievo balsas, nes maištaujančios minios balsas artimas beprotystei.
