Pasakos be galo – tai savitos trumpos pasakėlės, sudarytos dažniausiai iš vieno motyvo, kurį galima kartoti kiek nori. Motyvas neišplėtotas, sudarytas iš vieno veiksmo ar situacijos. Pasakos pradžią ir pabaigą jungia žodis arba sakinys, kartais tik ritmas, kuris leidžia pasakotojui pradėti pasaką iš naujo. Pasakomis be galo stengiamasi sukelti vaikams nuobodulį, kad jie liautųsi prašę […]
Archyvas | Mintys RSS naujienos
Legendos – tai kūriniai apie Dievo, Kristaus ir įvairių šventųjų keliones po žemę, jų santykius su žmonėmis, moralinis žmonių elgesio vertinimas. Legendos yra vėlyvesnės kilmės nei kitos pasakų rūšys. Siužetai kildinami iš religinių pasakojimų apie Dievą ir šventuosius. Juokingiems tradiciniams liaudies pasakojimams buvo pritaikomi nauji, krikščioniškos kilmės personažai ar komiškai atpasakojamos šventųjų gyvenimo istorijos, per […]
Romansai – tai vėlyvos kilmės liaudiškos ar individualios kūrybos lyrinė sentimentali daina. Lietuvių folklorinėje tradicijoje romansas įsitvirtino XIX a. antrojoje pusėje – XX a. Jo atsiradimas siejamas su stiprėjančia miesto kultūros įtaka. Romanso išpopuliarėjimą bei apibrėžtą jo tematiką lėmė naujas mąstymo tipas, pasikeitęs žmogaus požiūris į aplinką, visuomeninės ir individualios savimonės santykis. Šio tipo dainose […]
Šeimos dainos – taip pavadintos apibrėžtos funkcijos neturinčios dainos apie šeimos narių ir artimųjų santykius, neįėjusios į vestuvių ir krikštynų dainų grupes. Šios dainos, kaip ir meilės, karinės-istorinės ir dar kai kurios kitos, išskirtos tematikos pagrindu. Jose kalbama apie gyvenimą tėvų namuose tarp brolių ir seserų, rengimąsi vesti, nuotakos rinkimąsi, vyro ir žmonos santykius bei […]
Situaciniai pasakymai. Šie trumpųjų pasakymų grupės tekstai anksčiau vadinti juokavimais. Tačiau juokavimo, humoro galima rasti visuose šios tautosakos rūšies žanruose, išskyrus maginės paskirties tekstus. Todėl netikslaus pavadinimo buvo atsisakyta. Pasirinktas situacinių pasakymų terminas taip pat nepakankamai tikslus, nes neapibrėžtas. Šiam žanrui skiriami tekstai labai įvairūs, skiriasi tiek forma, tiek vartojimo tikslais. Vis dėlto visiems jiems […]
Pasakos apie velnią – tai nedidelės apimties, nesudėtingos struktūros kūriniai, kuriuose pasakojama apie žmogaus ir velnio ar berno ir pono konfliktus, varžybas ar drauge atliekamas užduotis. Išaukštinamas paprasto žmogaus sumanumas ir gudrumas, sugebėjimas pasijuokti iš neva pranašesnio priešininko. Šioms pasakoms būdingas stiprus komizmas. Komiškai interpretuojami žmonėms natūralūs ir įprasti veiksmai, kurių nesugeba suprasti ir pakartoti […]
Pasakos apie gyvūnus – tai paprastos struktūros archajiški kūrinėliai, kurių pagrindiniai veikėjai yra gyvūnai ir augalai (paukščiai, žuvys, ropliai, vabzdžiai, medžiai, grybai ir kt.). Iš pradžių buvo sekami maginę reikšmę turintys trumpučiai kūrinėliai apie gyvūnus – genties pradininkus ir globėjus. Ilgainiui, netekę maginės reikšmės, tapo trumpais didaktinio pobūdžio pasakojimais apie gyvūnus, kuriais norėta atspindėti bendruomenės […]
Pasakėčios – tai trumpi moralizuojantys pasakojimai, kurių pagrindiniai veikėjai – gyvūnai ar augalai. Akcentuojamas pamokantis veikėjų sugebėjimas išsisukti iš netikėtų ir nepalankių situacijų ar pašiepiamas neteisingas aplinkybių supratimas. Iš lietuvių žodinės tradicijos pasakėčių užrašyta nedaug.
